Tėvams

VAIKO GEROVĖS KOMISIJA

Miša Jakobas – komisijos pirmininkas, direktorius;
Viktorija Grinkevičienė – komisijos pirmininko pavaduotoja,  vyr. socialinė pedagogė;
Arijada Michailova – raštinės vedėja, sekretorė;
Jelizaveta Lichtinšain – direktoriaus pavaduotoja ugdymui;
Ela Pavinskienė –  direktoriaus pavaduotoja neformaliajam  ugdymui;
Ruth Reches – psichologė.

                                                POLICIJOS INFORMACIJA

    Mūsų gimnaziją aptarnauja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato (Vilnius, Žirmūnų g. 139A) pareigūnai, tel. (8 5) 271 7600 arba 112, www.vilnius.policija.lt   

      Vyriausiasis tyrėjas Povilas Revuckas, tel. (8 5) 271 7603, povilas.revuckas@policija.lt
      Vyresnysis tyrėjas Darius Viškelis, tel. (8 5) 271 7703, darius.viskelis@policija.lt
      Vyriausioji tyrėja (bendruomenės pareigūnė) Liliana Malinovskaja, tel. (8 5) 271 8120, liliana.malinovskaja@policija.lt 

PSICHOLOGINĖ PAGALBA TELEFONU

Vilties linija
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
116 123 (visą parą)

Jaunimo linija
Emocinę paramą teikia: savanoriai 
8 800 28888 (visą parą)

Vaikų linija
Emocinę paramą teikia: savanoriai 
116 111 (kasdien 11:00–21:00)

Pagalbos moterims linija
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai 
8 800 66366 (kasdien 10:00–21:00)

Linija doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai 
8 800 77277 (I–V 16.00–20.00)

Krizių įveikimo centras
 Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Giedraičių g. 60A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt).

*Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
8 640 51555 (I–V 16.00–20.00 ir VI 12.00–16.00)

Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. 
Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

PAGALBA INTERNETU

Jaunimo linija Vilties linija 
pagalba teikiama suaugusiems
Rašyti svetainėje:paklausk.kpsc.lt/contact.php 
arba rašyti el. paštu: vilties.linija@gmail.com 
atsako per 3 darbo dienas

Emocinė parama teikiama jaunimui
Registruotis ir rašyti:www.jaunimolinija.lt/laiskai
atsako per 2 darbo dienas

Vaikų linija
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams 
Registruotis ir rašyti: 
www.vaikulinija.lt
atsako per 2-3 darbo dienas

Pagalbos moterims linija 
Pagalba teikiama moterims ir merginoms
Rašyti el. paštu:  pagalba@moteriai.lt
atsako per 3 darbo dienas

Gerbiami tėveliai, Pastaruoju metu visuomenėje kilo nerimas dėl internetinėje erdvėje pasirodžiusios informacijos apie savęs žalojimą ir savižudybes skatinančius „žaidimus“ įvairiais pavadinimais, pvz., „Mėlynasis banginis“, „Pažadink mane 4.20“. Iš tiesų tai nėra jokie žaidimai, o nusikalstama veika. 

Plačiau skaitykite čia. 

     Informuojame, kad vykdant projektą savižudybių prevencijai užtikrinti 2016 m. lapkričio – gruodžio mėn. Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis papildomai įdarbinti psichologai asmens sveikatos priežiūros įstaigose (VšĮ Antakalnio poliklinikoje – 2 etatai, VšĮ Cento poliklinikoje – 3,75 etatai, VšĮ Lazdynų poliklinikoje – 2 etatai, VšĮ Karoliniškių poliklinikoje – 2 etatai, VšĮ Naujininkų poliklinikoje – 2 etatai, VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikoje – 2 etatai, VšĮ Šeškinės poliklinikoje – 2 etatai, VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filiale – 0,5 etato, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre – 3 etatai) teiks paslaugas krizinėje situacijoje atsidūrusiems pacientams minėtų įstaigų darbo metu (7 – 20 val.). VšĮ Centro poliklinikoje psichologo paslaugos bus teikiamos poilsio ir švenčių dienomis 8 – 20 val. Psichologai konsultuos nemokamai ir be išankstinės registracijos, jei pageidaujama – anonimiškai.

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTĖ INFORMUOJA

Saugūs namai

Mityba ir fizinis aktyvumas

Saugus poilsis gamtoje

 Mobiliųjų telefonų žala žmogui

 Pedikuliozė

Patarimai tėvams

     Azartiniai lošimai

Gripas ir jo profilaktika

Ar gripas peršalimas?

     Ką mes turime žinoti apie 2015 – 2016 m. gripo sezoną?

SOCIALINĖS PARAMOS SKYRIMAS

     Socialinė parama skiriama vaikams, kurie mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, ikimokyklinio ugdymo mokyklose ar pas kitą švietimo teikėją (išskyrus laisvąjį mokytoją) (toliau vadinama – mokykla) pagal bendrojo ugdymo programas, įregistruotas Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre (išskyrus suaugusiųjų ugdymo programas), ar priešmokyklinio ugdymo programą.
     Socialinė parama neskiriama vaikams, kurie mokosi ir pagal bendrojo ugdymo, ir pagal profesinio mokymo programas, taip pat vaikams, kurie yra išlaikomi valstybės arba savivaldybės finansuojamose įstaigose arba kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra skiriama globos (rūpybos) išmoka.

Socialinės paramos mokiniams rūšys

     Nustatomos dvi socialinės paramos mokiniams rūšys:
     1. mokinių nemokamas maitinimas;
     2. parama mokinio reikmenims įsigyti.

     Savivaldybės administracija priima sprendimą, kurią nemokamo maitinimo rūšį (rūšis) – pietus; maitinimą mokykloje organizuojamoje dieninėje vasaros poilsio  stovykloje; ypatingais atvejais pusryčius ar pavakarius – prioriteto tvarka mokiniui skirti.

Kokią socialinę paramą gali gauti mokiniai?

     Priklausomai nuo gaunamų pajamų:

  1.      1. Mokiniai turi teisę į nemokamą maitinimą ir į paramą mokinio reikmenims įsigyti, jeigu vidutinės pajamos vienam iš bendrai gyvenančių asmenų ar vienam gyvenančiam asmeniui (toliau vadinama – vidutinės pajamos vienam asmeniui) per mėnesį yra mažesnės kaip 1,5 valstybės remiamų pajamų (toliau – VRP) dydžio (nuo 2015-01-01 153 Eur);
  2.      2. Savivaldybės tarybos nustatytais atvejai, atsižvelgiant į bendrai gyvenančių asmenų ar vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, mokiniai turi teisę į nemokamą maitinimą, jeigu vidutinės pajamos vienam asmeniui yra mažesnės kaip 2 VRP dydžiai (nuo 2015-01-01 204 Eur);
  3.      3. Mokiniams, kurių vidutinės pajamos vienam asmeniui mažesnės nei 1,5 VRP dydžio (atskirais atvejais – 2 VRP dydžiai), gali būti skiriamas nemokamas maitinimas vasaros atostogų metu mokyklose organizuojamose dieninėse vasaros poilsio stovyklose.

     Nemokamas maitinimas neskiriamas mokiniams, jei tėvai yra atleisti nuo mokesčio už vaikų maitinimą mokyklų bendrabučiuose.

Pajamų socialinei paramai mokiniams gauti apskaičiavimas

                      Vidutinės mėnesio pajamos socialinei paramai mokiniams gauti apskaičiuojamos pagal 3 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl socialinės paramos mokiniams mėnesio pajamas, nustatytas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnyje, arba pagal kreipimosi dėl socialinės paramos mokiniams mėnesio pajamas, jei bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų šaltinis ar bendrai gyvenančių asmenų sudėtis, palyginti su 3 praėjusiais kalendoriniais mėnesiais, pasikeitė.

Kas, kur ir kada gali kreiptis dėl socialinės paramos mokiniams

     Dėl socialinės paramos mokiniams pareiškėjas (vienas iš mokinio tėvų ar kitų bendrai gyvenančių pilnamečių asmenų, globėjų (rūpintojų), pilnametis mokinys ar nepilnametis mokinys, kuris yra susituokęs arba emancipuotas) kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją, o jeigu gyvenamoji vieta nedeklaruota, – į savivaldybės, kurioje gyvena, administraciją, užpildydamas prašymą-paraišką socialinei paramai mokiniams gauti ir prideda dokumentus, reikalingus socialinei paramai mokiniams gauti. Prie prašymo-paraiškos reikia pridėti pažymas apie pajamas (gautas per 3 praėjusius iki kreipimosi dėl socialinės paramos mokiniams mėnesius arba kreipimosi mėnesio) ir priklausomai nuo aplinkybių kitas pažymas, reikalingas socialinei paramai mokiniams gauti.
     Kad mokinys gautų nemokamą maitinimą ir paramą mokinio reikmenims įsigyti nuo mokslo metų pradžios, galima kreiptis nuo tų metų liepos 1 dienos. Dėl paramos mokinio reikmenims įsigyti pareiškėjas gali kreiptis iki kalendorinių metų spalio 5 dienos.

Dokumentai*, reikalingi socialinei paramai mokiniams gauti:

  1. 1. prašymas-paraiška (prašymas);
  2. 2. pareiškėjo tapatybės dokumentas ir vaiko (vaikų) gimimo liudijimas;
  3. 3. pažymos apie pajamas;
  4. 4. žemės nuosavybės liudijimas arba pažymos apie turimą (nuomojamą) žemę;
  5. 5. santuokos liudijimas, ištuokos liudijimas, mirties liudijimas.

     * Pareiškėjui nereikia pateikti dokumentų, jei informacija gaunama iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų.

Kuriam laikotarpiui skiriama socialinė parama mokiniams:

      Mokiniams nemokamas maitinimas skiriamas:

  • – nuo mokslo metų pradžios iki mokslo metų pabaigos;
  • – pateikus prašymą-paraišką (prašymą) mokslo metais – nuo informacijos apie priimtą sprendimą gavimo mokykloje kitos dienos iki mokslo metų pabaigos;
  • – vasaros atostogų metu mokyklose organizuojamose dieninėse vasaros poilsio stovyklose.

     Detalesnę informaciją galite rasti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos internetiniame puslapyje:
http://www.socmin.lt/lt/seima-ir-vaikai/soc-parama-seimoms-vaikams/socialine-parama-mokiniams.html

„Blogi“ žodžiai

     Nė viena mama ar tėtis nenori, kad jų vaikas keiktųsi arba būtų toje aplinkoje, kur dažnai keikiasi kiti bendraamžiai. Kaip tik tėvai nevadina keiksmažodžių – tai ir negražūs, ir blogi, ir nešvankūs… O vaikui taip knieti juos ištarti… Kad ir kaip tėveliai draustų, dažnai šie žodžiai būna tokie stiprūs ir galingi, kad tiesiog ,,prilimpa” prie vaiko liežuvėlio. Jeigu jūsų vaikučiui dar tik 6-7 metai, tai jis tardamas draudžiamus žodžius, prieš bendraamžius pasijunta didesnis ir ypač ,,gudrus”, ,,kietas”. Vaikai, kurie tarp savo draugų vartoja ,,blogus” žodžius (ir dar žinodami, kad taip daryti draudžia tėvai), pasijunta nepriklausomi bei savarankiški. Tad drausti ar leisti vaikui svaidytis keiksmais? Reikia atminti vieną seną taisyklę – kas draudžiama, to ypač norisi. Bet išeitį galima rasti: tėveliai turėtų nuoširdžiai pasikalbėti su savo vaiku ir aiškiai išsakyti savo nuomonę. Tiks ir tokie argumentai: ,,Man liūdna, kad mano sūnus, kurį aš labai myliu ir stengiuosi gerai auklėti, dažnai sako negražius žodelius”, ,,Man nesmagu, kai iš tavo lūpyčių išgirstu tokius žodžius”, ,,Aš labai nemėgstu girdėti keiksmažodžių, nors ir žinau, kad daug vaikų juos sako”. Jeigu tai nepadeda, ir vaikui keiksmažodžiai tiesiog birte byra, susitarkite: ,,Aš tikiu, kad tu gali išmokti nesikeikti, bet matau, kad dabar tai padaryti tau sunku, todėl susitarkime šitaip: kai tik norėsi ištarti kokį nors keiksmažodį, bėk į tualetą ir ten pasistenk pasakyti, kiek įmanoma, daugiau ,,blogų” žodžių. Tada vėl sugrįžk į kambarį ir nusišypsok man”. Šis ,,receptas” padeda – juk kam malonu bus eiti į tualetą, kad pasakytų kokį nors negražų žodį… Ir dar kada niekas negirdi?.. Kam keiktis, jei tėveliai nedraudžia, o dar net ir liepia: ,,Pasakyk, kiek įmanoma daugiau tų žodžių?” Tėveliai turėtų atminti, kad jie yra ir turi būti žymiai išradingesni bei gudresni už savo vaikus: būtina gerbti vaiko norus ir jausmus, tačiau reikia tinkamai mokėti nukreipti jo veiksmus. ,,Mamos žurnalas”, 2001 m., Nr.3                                                                                     

    Disgrafija

     Disgrafija yra rašymo sutrikimas. Kaip ji atsiranda?     Tam, kad vaikas gerai rašytų, turi būti išlavėjusi ranka (t. y. smulkioji motorika), mažylis turi mokėti žodį išskaidyti garsais ir juos sujungti į žodį. Tai ir lemia rašymo sėkmę. Jeigu kuris nors šių elementų šiek tiek šlubuoja, vaikui iškyla rašymo bėdų. Su jomis susidūręs mokinukas nenori rašyti, o tėvai kartoja, kad yra tinginys. Bet su tinginyste tai neturi nieko bendra. Vaikas nesugeba suvokti, ko iš jo norima, ir nemato savo klaidų.

Galbūt šį sutrikimą galima gana anksti pastebėti?      Mažylis dažnai atsisako daryti tai, kas yra nemalonu, sunku. Tarkim, jeigu neišlavėjusi smulkioji motorika, labai sunku išlaikyti rašiklį, rašyti. Jeigu vaikučio smulkieji raumenukai nėra išlavėję, jis nemėgsta varstyti, lipdyti, rinkti detalių. Pastebėjus kaip tik reikėtų parinkti tokias užduotėles, kad mažylis labiau lavintų rankytes. Versti nereikia, geriausia kartu su vaiku žaisti žaidimus, kurie lavina pirštelius. Juk kai kada vaikui vis tiek teks imti į rankas rašiklį. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip 5–6 metų vaikutis laiko rašiklį, ar jam gerai sekasi, ar susikaupęs bando jį nulaikyti. Turėtų stebėti, ar bando užsisagstyti sagas, ar nė nebando, o pasiūlius sako, kad nenori. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kaip mažylis orientuojasi popieriaus lape. Paprastai turintieji rašymo sutrikimų nežino, nuo kurios vietos galima rašyti, jiems tarsi neegzistuoja paraštės, tad gali pradėti rašyti ant popieriaus, paskui tęsti ant stalo. Mažam vaikučiui galite pasiūlyti priklijuoti paveiksliuką popieriaus lapo viduryje. Jeigu nepataiko, klijuoja bet kur, nejaučia, kur baigiasi popierius, ir tai kartojasi nuolat, reikėtų kreiptis į specialistą ir aiškintis, ar mažylis paprasčiausiai nesusikaupia, ar turi rimtų bėdų. Nieko nedarant bėda didės.

Tačiau neretai tik mokytojai pastebi, kad vaikutis turi rašymo bėdų. Taip, dažnai mokytoja pastebi, kad pirmokėliui nesiseka rašyti. Pavyzdžiui, rašydamas neskiria dvibalsių, painioja ie, ė, e garsus. Kartais ir pačios mamos suklūsta, kodėl vaikutis, deklamuodamas eilėraštuką, vienodai taria ilguosius ir trumpuosius garsus. Tokių dalykų nereikia praleisti pro ausis. Tarkim, jeigu pypliukas, net ir kelis kartus pataisytas, sako: „Mano batai buvo dū, vienas dingo nerandū“, vertėtų kreiptis į logopedą. Disgrafijos klaidos yra ypatingos tuo, kad kartojasi praktiškai visuose žodžiuose, ypač daugiaskiemeniuose. Vaikas nepastebi savo klaidos, net kai mama ar mokytoja prašo perskaityti kelis kartus.

Mamos turbūt verčia vaikutį rašyti žodį tol, kol parašys taisyklingai?      Bet jis nesugeba to padaryti. Gali skaityti ir skaityti sakinuką, kurį parašė, bet nepastebės, kad parašė, tarkim, „genis“ – ne „genys“. Manau, dažna mamų klaida ta, kad yra įsitikinusios, jog pirmokėlis tingi mokytis, pasodina jį ir liepia rašyti diktantą, perrašinėti sakinius iš knygos. Vaikutis gali sėdėti, ašaroti, tačiau klaidų nemato. O toks spaudimas tik sukelia priešiškumą, nes vaikas nesupranta, ko mama ir mokytoja reikalauja. Žino, kad kažką ne taip padarė, bet negirdi, neskiria klaidos. Gali perskaityti žodį taip, kaip turi būti, bet kaip parašyti, nežino. Turbūt vaikams dingsta noras ir į mokyklą eiti? Dažniausiai vaikai pasitiki savimi, bet pasimokę pirmoje klasėje pusmetį jau nebenori į mokyklą. Kai kurių net elgesys pasikeičia. Vaikai mėgsta vieni iš kitų pasišaipyti, griežtai vienas kitą vertinti ir jeigu kuris nesugeba rašyti, jaučiasi labai blogai, netgi dažniau serga. Paprastai jų ir raštas labai negražus. Vaikui, turinčiam šį rašymo sutrikimą, nulaikyti rašiklį yra taip pat sunku, kaip mums vairuoti lenktyninį bolidą. Rašydamas pavargsta, suprakaituoja, nes įdeda daugiau energijos ir pastangų nei kiti vaikai. Tėvai ir pedagogai turėtų atkreipti dėmesį ir nuvesti tokį vaikutį pas specialistą.

O kas jeigu vaikui nesuteikiama pagalba? Kuo toliau, tuo daugiau klaidų?      Taip, nes pamokos tampa vis sunkesnės. Dažnai disgrafijos sutrikimą turintys mokinukai du žodžius sujungia į vieną, labai sunkiai perpranta gramatikos taisykles, o dar sunkiau jas taiko. Vėliau būna sunku žodį linksniuoti, asmenuoti, derinti galūnes. Pirmoje klasėje iki Kalėdų vaikučiai mokosi pažinti raides, o metų pabaigoje jau rašo sakinukus. Tada jau gali protestuoti ir nesistengti, jei ir taip nepavyksta. Tokiems vaikučiams gali puikiai sektis matematika, tiesa, atėję prie lentos, nesupranta, kurioje vietoje pradėti rašyti skaičių ar žodį.

Kaip padėti vaikui? Su ikimokyklinuku galima pažaisti įvairius lavinamuosius žaidimus, raidžių loto. Kad raides lengviau įsimintų, gali jas rašyti smėlyje, sniege ir visada ištarti. Gerai yra ieškoti panašumų gamtoje, tarkim, o – kaip saulė. Galima „savo kūnu“ pavaizduoti raides, i – suglausti rankas, y – iškelti ir išskėsti. Galima raidelių pasigaminti iš vielučių, plastilino, pasikabinti kambaryje, bet po nedaug, po kokias penkias ir keisti kas savaitę.

Ką su vaiku gali nuveikti tėvai: – žaisti įvairius loto žaidimus; – dėlioti konstruktorius, mozaikas; – nupiešti piešinį, sukarpyti į tris keturias dalis, paskui suklijuoti; – sujungiant taškus nupiešti paveikslėlį; – atpažinti neužbaigtus paveikslėlius, raides, skaitmenis. Įvairių užduočių galima rasti vaikiškuose žurnaluose „Penki“, „Naminukas“, „Todėlčius“ ir kituose. Mokyklinuką jau reikia parodyti specialistui, kad nustatytų disgrafijos rūšį, priežastį ir numatytų pagalbą. Ir ypač svarbu, kad tėvai būtų pirmiausia vaiko draugai, kad paguostų, padrąsintų, paaiškintų, jog šią bėdą įmanoma įveikti. Atliktų namų darbus kartu, išklausytų, kas jam sunku. Ir nereikalautų, kad mažylis per tam tikrą laiką pats juos atliktų.

Ar toks sutrikimas yra ištaisomas? Jeigu vaikutis negauna jokios pagalbos, dažniausiai tai lieka visam gyvenimui. Suaugęs žmogus išmoksta save apgauti, nerašo tam tikrų žodžių, pakeičia juos kitais. Tačiau klaidos išlieka. Jeigu pagalba yra suteikiama, klaidų gerokai sumažėja, kartais ir visiškai išnyksta. Tačiau dirbti turi ne tik mažylis, bet ir tėvai – ir logopedas, ir pedagogai. Svarbiausia, kai vaikas lanko I–IV klasę. Kiek laiko užtruks darbas su vaikučiu, priklauso nuo daugelio dalykų. Jei kartu yra ir skaitymo sutrikimas (disleksija), būna dar sunkiau. Labai svarbu, kad tėvai vaikučio nepopintų kaip ligonio, t. y. neperlenktų lazdos nuolaidžiaudami. Svarbu žinoti, kad tai sutrikimas, kurį galima įveikti.

Kaip atpažinti disgrafiją? Rašymo sutrikimas – optinė disgrafija – nustatoma tada, kai pradėjęs rašyti vaikas niekaip neįsimena raidžių, painioja tas, kurios turi vienodų elementų. • Painiojamos grafiškai panašios raidės p-d, b-l, g-d, n-u, n-r, p-g, p-b, m-n, c-e, o-c, y-g-j, b-d, d-b, v-r, dvibalsiai ie-ei, uo-ou. • Mokinukas taip pat veidrodiškai rašo skaičius: 2, 5, 6, 1, dviženklius skaičius, painioja ir ženklus, didžiąsias raides S, Š, Z, Ž, L. Kartais pradeda žodžius rašyti iš kito galo. • Nurašinėdami skrupulingai kopijuoja, blogiau piešia daiktus iš atminties, konstruoja, sunkiai nustato kryptį, pameta skaitomą ar rašomą tekstą, eilutę, nežino, kur pradėti rašyti, piešti sąsiuvinio lape, spręsdamas kryžiažodžius nežino, kur rašyti. • Jam taip pat sunku suvokti žemėlapius ar schematiškai pavaizduotus uždavinius, diagramas, pastebėti skirtumus paveikslėliuose. • Sunku tokiam vaikui ir dalyvauti estafetėse, pasiruošti pamokai – atsinešti reikiamas mokymo priemones. • Tokiam vaikui dar daugiau sunkumų kyla, kai jis pradeda mokytis užsienio kalbos, pavyzdžiui, anglų. Tuomet pradedamos painioti lietuviškos ir angliškos raidės. • Vaikučiui sunku žodį išskaidyti garsais. Jis painioja ilguosius ir trumpuosius garsus: „i“, „y“, „u“, „ū“, „e“, „ie“, „ė“. • Praleidžia raides žodyje. • Labai stipriai spaudžia rašiklį, atrodo, kad keistai sėdi. Specialistai tai įvardija kaip keistą riešo, lapo ir kūno padėtį. • Painioja rašytines ir spausdintines raides, atrodo, kad vaikutis jų neįsimena. • Nepaiso linijų ir paraščių. Pradėjęs rašyti rašo vos ne ant stalo. Nesiorientuoja lape, gali pradėti rašyti nuo vidurio, sąsiuvinio galo, praleisti kelis lapus. • Susidaro įspūdis, kad visiškai nereaguoja į pastabas, bet iš tiesų vaikas tiesiog nesiorientuoja. • Daug kartų kartoja žodį, kol jį parašo, atrodo, nuolat šnabžda. • Sunkiai suvokia minkštumo žymėjimą žodyje. • Iškraipo žodžio struktūrą, gali parašyti netinkamą skiemenį ar galūnę. Verta žinoti! Disgrafija gali atsirasti ir dėl persirgtų ligų. Pavyzdžiui, jeigu kūdikystėje mažylis daug sirgo, šiek tiek vėlavo kalba, šveplavo. Šį sutrikimą gali sukelti ir didelė galvos trauma. Pasitaiko, kad tada vaikas iš viso pamiršta rašybą.                                                                                                   Parengė psichologė Ruth Reches  

Informacija moksleiviams ir jų tėvams!

     Trys svarbūs profesijos pasirinkimo elementai: • savęs pažinimas (savianalizė, savęs vertinimas); • darbo pasaulio pažinimas (profesijos, darbo rinka, CV rašymas, konsultavimasis su karjeros specialistu); • gebėjimas suderinti abiejų grupių faktus. Asmuo, kuris atlieka testą, turėtų kritiškai vertinti testo rezultatus!

     Naudingos nuorodos

     Čia rasi informacijos apie savęs pažinimą, karjeros planavimą, įvarių testų, informaciją apie darbo rinką, įvarias profesijas bei studijas: …  >>>                                                                        Parengė socialinė pedagogė Viktorija Grinkevičienė

Dėl padažnėjusių sukčiavimo telefonu atvejų

     Pastaruoju metu šalyje pastebima tendencija, kad padažnėjo sukčiavimo telefonu atvejų, kai nusikaltėliai iš patiklių asmenų išvilioja nemažai pinigų. Trumposios SMS žinutės apie laimėtus mobiliuosius telefonus, brangius plazminius televizorius, piniginius prizus ar prabangias keliones daugelio jau nestebina. Dažnas iškart suvokia, kad tokie pranešimai tėra telefoninių sukčių mėginimai apgauti. Tačiau pastaruoju metu aukomis dažnai tampa vaikai. Apgavikai savo kėslams įgyvendinti ieško naujų būdų: – praneša apie įvairių prizų laimėjimą prekybos centre; – nukentėjusius giminaičius; – tėvų sukeltą eismo įvykį ir kt. Tokio pobūdžio nusikaltimai yra lengvai įvykdomi, ypač kai auka yra pasirenkamas vaikas. Išanalizavus sukčiavimo telefonu atvejus, galima teigti, kad nusikaltėliai naudoja du pagrindinius būdus: 1. Į namus paskambina (laidiniu telefonu) nepažįstamas vyriškis ir, prisistatęs policijos pareigūnu, už tariamai tėvų sukeltą eismo įvykį paprašo atlygio. Nepažįstamasis gali nurodyti tevų vardus ir pavardes. Jis labai įtikinamai pasakoja, tad jei vaikas nori padėti tėvams, tereikia sumokėti nepažįstamajam tam tikrą pinigų sumą. Jeigu vaikas pasako, kad pinigų nėra, nepažįstamasis paprašo surinkti vertingus daiktus. Vėliau nepilnametis nepažįstamo nurodytoje vietoje atiduoda vertingus daiktus. 2. Sukčiai skambina ne dėl į avarijas patekusių tėvų, brolių ar seserų, o kaip nukentėję verkiantys giminaičiai. Nusikaltėliai nauduojasi tuo, kad raudančio žmogaus balsą sunku atskirti. Nepilnamečiams skambinantys nusikaltėliai gali apsimesti broliais, seserimis, tėvais, seneliais. Tokiais atvejais vaikai būtinai turėtų pasakmbinti į Bendrosios pagalbos centra 112 arba policijos telefonu 02 ir pranešti/pasitikslinti apie telefonu sukčių pranešta įvykį. Bukime budrūs ir apsaugokime mūsų vaikus!

Parengta pagal Policijos departamento prie LR Vidaus Reikalų Ministerijos medžiagą.

Tėvams apie patyčias

 Ar Jūsų vaikas patiria bendraamžių tyčiojimąsi?

     Nėra specifinių ženklų, rodančių, kad Jūsų vaikas patiria kitų bendraamžių patyčias ar priekabes. Tačiau gali būti, jog Jūsų vaikas sunkiai bendrauja su vienmečiais ir, galbūt, patiria jų tyčiojimąsi. Jei pastebėjote, kad vaikas: • grįžta iš mokyklos su sugadintais daiktais, praradęs daiktą ar pinigus, • turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių, • pradėjo eiti kitu keliu iš namų į mokyklą, • pradėjo nenorėti eiti į mokyklą be jokios aiškios priežasties, • grįžęs iš mokyklos būna irzlus, nuliūdęs ar neįprastai emocingas.

Kuo galite padėti savo vaikui, jeigu jis patiria bendraamžių patyčias?

     Sužinojus apie tai, kad Jūsų vaikas patiria bendraamžių patyčias, jums gali būti pikta arba liūdna. Kartais Vaikų linijai vaikai pasakoja, kad nedrįsta tėvams sakyti apie patiriamas patyčias, nes bijo nuliūdinti savo tėvus. O kartais vaikai nepasakoja tėvams apie patyčias, nes baiminasi, kad tėvai jais nepatikės arba tiesiog pasakys „Nekreipk dėmesio!“. • Jei vaikas papasakoja Jums, kad patiria bendraamžių patyčias, pirmiausiai išklausykite jį. Leiskite vaikui išpasakoti viską, kas jam nutiko. • Pasakodamas apie bendraamžių patyčias vaikas gali laikyti save skundiku. Būtinai pasakykite savo vaikui, kad jis gerai padarė, papasakodamas Jums apie tai. • Nepulkite sakyti „Nebūk skystablauzdis, juk tave tik erzina!“, „Visa tai praeis…“, „Tvarkykis su tuo pats.“ Negalvokite, kad vaikas pats vienas susitvarkys su patyčiomis. Jei vaikas pasakoja Jums apie tai, kas vyksta, jis prašo Jūsų pagalbos. • Nekaltinkite vaiko dėl patiriamų patyčių, sakydami: „Pats esi kaltas dėl to…“ Vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojasi. • Galbūt Jūs nujaučiate, kad Jūsų vaikas patiria patyčias, tačiau nedrįsta jums nieko pasakoti. Tuomet gal galite paklausti apie tai savo vaiko draugų ar mokytojų. • Labai svarbu, kad Jūsų vaikas kam nors papasakotų apie patiriamas patyčias. Jeigu jis atsisako apie tai kalbėti su Jumis, pasiūlykite jam pasikalbėti su kuo nors kitu – šeimos nariu, mokytoju arba paskambinti į Vaikų liniją. • Kai Jūsų vaikas papasakoja apie patyčias, labai svarbu, kaip Jūs reaguojate ir elgiatės toliau. Nevertėtų elgtis skubotai, pavyzdžiui, pulti susitikti ir pasikalbėti su besityčiojančio vaiko tėvais. Gali būti, kad būtent tokio elgesio Jūsų vaikas bijo. Jis gali baimintis, kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės. • Būtinai aptarkite kartu su vaiku, ką ir kaip toliau daryti. Galbūt Jūs galite vaikui pasiūlyti užrašyti, kaip iš jo tyčiojamasi. • Aptarkite galimybę drauge nueiti pasikalbėti su mokytojais. Gali būti, kad vaikas norės kalbėtis ne su savo auklėtoju, o su kitu mokytoju, su kuriuo kalbėdamas jis jausis saugiai. • Labai svarbu, kad Jūs kalbėtumėtės su mokytojais apie patyčias, kad jie žinotų, kas vyksta. Gali būti, kad šaipomasi ne tik iš Jūsų vaiko, bet ir iš kitų vaikų. Negalvokite, kad Jūs keliate nemalonumus mokytojams ar bereikalingai eikvojate jų laiką. Jūs galite pasikalbėti ir su mokyklos direktoriumi ar direktoriaus pavaduotoju ir su jais pasitarti, kaip reaguoti į situaciją ir elgtis toliau. • Prisiminkite, kad sumažinti ar sustabdyti patyčias – ne vieno žmogaus jėgoms. Efektyviam šios problemos sprendimui reikalingas aktyvus mokytojų, mokyklos administracijos, tėvų ir moksleivių įsitraukimas. • Patyčios nesiliauja iš karto. Tam reikia laiko. Padrąsinkit savo vaiką ir toliau pasakoti Jums apie tai, kas vyksta. • Labai svarbu, kad savo vaikui sakytumėte, jog jį mylite ir stengiatės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis jaustųsi saugus.

Jeigu Jūsų vaikas tyčiojasi iš kito…

     Jūs galite nujausti, kad Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų, jei pastebėjote, kad jis yra linkęs su bendraamžiais elgtis agresyviai, kilusius nesutarimus ar konfliktus spręsti jėga, arba netikėtai įsigyja pinigų, namo parsineša Jums nematytų daiktų, kurių jis pats negalėtų nusipirkti. Sužinoję apie priekabiaujantį savo vaiko elgesį, Jūs galite labai nusivilti savo vaiku ar supykti ant jo. Gali kilti mintis nubausti vaiką. Tačiau geriau susilaikyti ir pamėginti suprasti, kas skatina jį taip elgtis. Kas galėtų skatinti jį tyčiotis iš kitų vaikų? Kartais vaikai pradeda tyčiotis reaguodami į kažkokius įvykius. Galbūt buvo kokių nors svarbių pasikeitimų ar įvykių šeimoje ar mokykloje? Galbūt vaikas turi kažkokių sunkumų mokykloje, su kuriais jis pats nesusitvarko? Galbūt iš Jūsų vaiko taip pat kas nors tyčiojosi? O gal jūsų vaikas nežino, kad tai yra netinkamas ir kitą žeidžiantis elgesys?

Sužinoję, kad jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų:

  • Pirmiausiai pamėginkite ramiai pasikalbėti su savo vaiku apie tai, kas vyksta. Paskatinkite jį kalbėti ir papasakoti, kas skatina jį taip elgtis. Galbūt Jūsų vaikui reikalinga Jūsų pagalba? • Jei nepavyksta su vaiku pasikalbėti iš pirmo karto, turėkite kantrybės. Parodykite vaikui, kad jums rūpi, kas vyksta ir esate sunerimęs dėl jo. • Siekiant sumažinti vaiko agresyvumą, gali prireikti ir kitų žmonių pagalbos: kitų šeimos narių, mokyklos psichologo, auklėtojo ar mokytojo. • Nesitikėkite staigių vaiko elgesio pokyčių. Gali reikėti daug pastangų ir laiko, kad patyčios sumažėtų.

Jei Jūsų vaikas yra stebėtojas…

     Nemažai moksleivių vengia įsitraukti į stebimas patyčias ir padėti skriaudžiamam vaikui, nors ir išgyvena dėl vykstančių patyčių. Vaikai, stebintys patyčias, vengia aktyviai į jas reaguoti, nes galvoja, kad: • patyčios gali atsisukti prieš juos; • jie dar labiau gali pakenkti aukai; • nesulauks jokio palaikymo iš kitų moksleivių ar mokytojų. Nesvarbu kokiame vaidmenyje yra vaikas – patyčios veikia kiekvieną. Todėl yra labai svarbu ugdyti tokius vaikų įgūdžius, kurie padėtų vaikams išdrįsti kalbėti apie tai, kas vyksta ar aktyviai reaguoti į vykstančias patyčias. Jūs galite padėti vaikams suprasti, kad nuo kiekvieno vaiko priklauso saugumas mokykloje ir kad tylėjimas tik gilina problemas, o ne padeda jas spręsti. Sužinoję, kad jūsų vaikui tenka stebėti patyčias, skatinkite vaiką pasakoti apie tai: kas vyksta, kaip jūsų vaikas jaučiasi tame, kaip jis stengiasi reaguoti. O kartu aptarkite su vaiku jo baimes, galimus reagavimo į patyčias būdus. Kartais gali būti labai svarbu, kad apie sužinotas patyčias praneštumėte klasės auklėtojui.

Parengė Ruth Reches ir Viktorija Grinkevičienė